Sedėjau su drauge žiobarų miške, prie medžio. Buvo tamsu ir mes šiurpinom vieną kitą baisiom istorijom.
- Suskambo varpas... Vėl pasigirdo šykšnosparnio plasnojimas ir moteris ėmė klykti...
Draugė nutilo. Aš įsiklausiau. Girdisi paukščio plasnojimas. Draugė ėmė klykti. Aš plačiai atmerkusi akis dairiausi po mišką ieškodama šikšnosparnio. Šalia manęs nutūpė ruda pelėda. Mes nustebusios pasižiūrėjom į ją ir... ėmėm kvatot. Juokėmės gal kokį pusvalandį. Nesuprantu, kaip pelėda galėjo taip kantriai laukti kol mes baigsim. Apsiraminau ir paėmiau iš paukščio laišką ir taip žinodama kas jame bus parašyta. Tuomet užmetusi akį į tekstą atsistojau ir su drauge nulekėm namo ruoštis kelionėn į Hogvartsą.